Kai seneliai nelanko anūkų: skaudžios tylos šeimoje priežastys ir galimi keliai
3
216
0
Nors daugelis mūsų užaugome matydami glaudžius vaikų ir senelių ryšius – savaitgalius pas močiutę, blynų kvapą ir šiltus pasakojimus apie praeitį – ne visose šeimose tai vyksta savaime.
Vis dažniau girdime jaunas šeimas išsakant liūdesį:
„Mūsų tėvai beveik nesidomi anūkais. Neaplanko. Nepasiūlo pagalbos. Nežino, kaip jiems sekasi.“ Toks nutolimas skaudina, o tikslių paaiškinimų dažnai trūksta.
Kodėl kai kurie seneliai atsitraukia?
Ir ką daryti šeimai, kai susiduria su šia tuštuma?
Kodėl seneliai gali nebūti šalia?
Priežasčių gali būti daugiau nei iš pirmo žvilgsnio atrodo:
Kartų santykiai jau anksčiau buvo įtempti. Jei tarp vaikų ir tėvų santykiai kupini nuoskaudų ar neišsakytų lūkesčių, atstumas gali natūraliai persikelti ir į anūkų gyvenimą.
Vidiniai įsitikinimai: kai kurie seneliai tiki, kad „tai ne jų reikalas“, kad „tėvai turi patys susitvarkyti“, arba bijo kištis nepakviesti.
Fizinė ar emocinė sveikata. Kartais seneliai tiesiog neturi jėgų, energijos ar emocinių išteklių, kad aktyviai dalyvautų anūkų gyvenime, nors viduje galbūt to labai nori.
Gyvenimo būdo prioritetai. Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės nori pagaliau „gyventi sau“: keliauti, ilsėtis, užsiimti savo pomėgiais – tai nėra blogai, bet šeimai tai gali jaustis kaip atstūmimas, ypač, jei auga mažų vaikų.
Neišspręsti konfliktai. Jei tarp kartų buvo neišsakytų žaizdų, neretai seneliai „baudžia tylėjimu“, kartais net nesąmoningai.
Kodėl tai skaudu?
Jauni tėvai, ypač išgyvenantys didelį pervargimą, trokšta palaikymo. Net jei nereikia nuolatinės pagalbos, svarbu jausti, kad vaiko atėjimas į pasaulį džiugina ne tik pačius tėvus, bet ir giminę.
Kai seneliai nesidomi, nesilanko, nesidžiaugia – tai gali sukelti:
jausmą, kad jauna šeima liko viena,
pykčio, nuoskaudos ar gėdos emocijas.
dar didesnį pykčio jausmą, kai nuolat spausdavo turėti anūkų, per visas Kalėdas ir Velykas drąsiai ir ne užuolankų klausdami, „nu tai kada leliukas?".
Ypač sunku, kai iš išorės atrodo, kad „visi turi palaikančius senelius“, o tavo šeimoje – tyla.
Ką daryti?
Įvardykite jausmus be kaltinimų. Kalbant su tėvais, verta sakyti: „Man liūdna, kai nematai, kaip jis auga. Jis tavęs ilgisi.“.
Nustatykite lūkesčius. Gal verta tiesiai pasakyti, kokio ryšio tikitės: retkarčiais paskambinti, pakviesti į gimtadienį, pabūti kartu.
Saugokite vaiką nuo atstūmimo jausmo. Paaiškinkite vaikui, kad seneliai užsiėmę, bet tai nereiškia, kad vaikas nevertas meilės.
Ieškokite kitų ryšių. Kartais „širdies seneliais“ tampa kaimynai, krikšto tėvai, draugai. Artumas ne visada eina kraujo linija.
Leiskite sau liūdėti. Ši netektis – nors nematoma – tikra. Suteikite sau erdvės ją išgyventi. Paikaikykite partnerį.
Kiekviena šeima yra unikali, bet vienas dalykas bendras – vaikui reikia priklausymo jausmo. Jei seneliai pasirenka nedalyvauti, tai nėra jūsų kaltė. Tai situacija, kurią galima švelninti atvirumu, ribomis ir naujų santykių kūrimu.
Jūs, kaip tėvai, esate pakankami – net jei kelio pradžioje jaučiatės vieni.
